ginch revolution

they shift and slide together

2012-03-10T20:02:00.000+02:00

Reikia imtis kokios nors spalvotos magijos. Kol nesusipykau su visais mano gyvenime esančiais vyrais. Arba visais žmonėmis. Kol mano egoizmas dar svyruoja galimoj amplitudėj. Kol ne vasara ir nereikia apsinuogint. Kol nesumazgiau visko dar labiau. Kol yra dalykų, kuriuos dar galiu pakeisti. Kol nepražiopsojau visų šansų.

O pastaruoju metu gyvenimas man skyrė nuostabią dovaną - kasdien po valandą sau. Valandą mąstymui arba meditacijai. Tiesa, akademinę valandą, bet tai yra nelyginant daugiau, nei tos kelios minutės, prieš užmingant.Šios minutės jau davė rezultatų. Labai teigiamų, nors šiek tiek skaudžių.

Supratau, kad labai daug kas praėjo ir baigėsi. Kvaili įsimylėjimai, tvirti įsitikinimai, žmonių kantrybės bandymai. Baigėsi svajos apie princus ar kažką panašaus. Baigėsi tos vaikiškos strategijos. Ir net nepastebimai. Taip greit. Jau dabar gaila, kad tuomet taip norėjau pralėkt tą etapą greit. Smelkiasi suvokimas, kad tai jau niekad nebepasikartos: nei tas jausmų intensyvumas, nei tas kvailas polėkis. Niekad - niekada gyvenime, niekada iki mirties, niekada čia, niekada pirštuose, niekada lūpose, niekada skruostuose.
Bet dar tokia daugybė laukia. Juk niekur nedings mūsų pavasarinės tradicijos, niekur nedings nei dviratis, nei vyno atidarytuvai. Nepralošim nei vasarų prie jūros, nei žiemų ant ledo, nei rudens su pagoniškom apeigom. Gal skirtumas tik tas, kad dabar nebesu visų. Dabar aš tik to stebuklingo mes dalis. To darinio, dėl kurio tiek ašarų, tiek ginčų, tiek pavydų, tiek nevilties. Tikiu, kad tai jau praėjo. Dalinuos dalimis, po krislelį kiekvienai, kiekvienam. Žinau, kad kažkam stoviu ant viršutinio laiptelio, ir taip pat žinau, kas stovi ant manojo. Dar žinau, kad iš mudviejų aš esu ta dalis, kuri duria, kuri kanda ir skaudina. Bet žinau, kad laikui bėgant visi peiliai atšimpa.

Čia mano pirmų valandų sau aidas. Tikiuos, kad gyvenime jų turėsiu begalybę. Nuoširdžiai.

we know when, we just don't know where

2012-03-07T14:52:00.000+02:00

Žavesys yra toks daiktas, kuris įgimtas arba ne. Susijęs su grožiu, tačiau žymiai įvairesnis. Nei kietas, nei minkštas, bet kartais kandžiojasi. Leidžia jo įkvėpt, bet niekada - paragaut. Meiliai glaustosi, tik per šiokį tokį atstumą. Nepasiekiama siekiamybė, nebent jį jau nešioji apsivilkęs. Saulėje jis blizga.
O dabar prie reikalo. Atsibodo personifikuoti bei mistifikuoti. Gyventi norisi. Apčiuopiamai, į kitus nežiūrint.
Liepta pasakyt, kad gėdingai pralošiau pokerį. Nesiseka kortose - sekasi meilėje. Būtent! (:

nothing had changed

2012-03-05T18:22:00.001+02:00

Aš, atseit, atradau sau tikslą. O iš tikrųjų, tai nieko aš neatradau, praradau nebent. Jei neini į priekį, reiškia - eini atgal.
Gražiausia būna, kai saulė besileisdama viskam suteikia tuos auksinius kontūrus. Tada tyliai džiaugiuos, kad gyvenu ant kalno. O jei dar tie kontūrai įsispaudžia zenitan. Pilnatvė tampa Tuo žodžiu. Garsiai netariamu. Kartais taip keista, kad estetiniai malonumai taip glaudžiai siejasi su visom filosofijom. O filosofija tampa nesuprantamu prabangos reikalu.
Nors nesu tikra, ar visi tie dalykai nėra mano fantazijos ar haliucinacijos, nes paskutiniu metu mano kūno temperatūra laikosi už tos raudonos ribos, o ir man pačiai - plaukas iki beprotybės. Bet, bent jau išoriškai, labai jau viskas realu. Realus saugumo jausmas, reali meilė kvėpuoja į plaukus, realios gėlės žydi ant spintelių, realus susigrąžintas kvapas, reali saulė šviesina plaukus, laukiu realaus atsakymo..
Tikiuos, kad nemirsiu nuo užsisvajojimo.

Look at our love, a thankless thing
A broken old branch where crow goes to sing
A charred garden, a place of no easy pardon
It's dead in the eyes, it's downright rotten

jigsaw falling into place arba jau nieko neslepiant

2012-01-04T11:40:00.002+02:00

Gyvenime, trumpam palik mane vieną. Vieną nuo ašarų, nuo nežinojimo, nuo dviveidysčių, nuo prakeiktų kasdienių išdavysčių.

Bet nepalieka. Jos byra kaip pupos. Jos kasdien. Jų net burnoje pilna. Monitorius susilieja.
O tai nesibaigia. Jau daug mėnesių tęsiasi. Gyvenimui tereikia ištiesti ranką arba palikti. Bet niekas nesiima veiksmų. O aš nežinau su kuo man pasikalbėti. Vieni per artimi, kiti per tolimi. O man amžinas sielos ryšininkas tiesiog nusisukęs.
Visi turim savo gyvenimus. Bet savąjį noriu kažkam atiduoti.

Mano asmenybės skaičius 7..

1/4

2011-12-29T17:54:00.001+02:00

Žodžiai "turiu" ir "privalau" yra didžiausi mano vidinio kūrybos variklio stabdžiai. Jie ne tik sunaikina norą kažką padaryti, bet netgi užblokuoja atmintį ir aš visai pamirštu apie savo pareigas.Taškas.

sms

2011-11-25T17:20:00.001+02:00

Mano rašmenys nėra konkursams. Nes aš nemėgstu konkuruoti. Mano rašmenys nėra dienoraštis, nes dieną nerašau.

Šiaip sau, tokie tie mano užsiėmimai. Bet atšalo, tai tenka šitaip pirštus šildyti.

"Baimė tik snūduriuoja"... Kaip ir mano kūryba.

Šypsenėlė.

sekretas

2011-11-21T19:32:00.001+02:00

Labai keista yra sirgti kažkuo dvasišku. Galiu nusispjaut į visas keturias puses, bet buvau tikra, kad to man niekad nenutiks. Bet, bet! Sako, šitokiais atvejais būtina rašyti dienoraščius. Mano dienoraščiai - mintinės mantros, šnypščiantys užkeikimai. Tiesą sakant, jau milijoninį kartą sakau, kad tai eina geryn, taisosi bei šviesėja. Tikiuosi.
Oras šįvakar išties romantiškas. Ir aš romantiška. Arbatoje viena.
Trieilis čia.

we used to wait

2011-11-06T17:25:00.001+02:00

Nelaimės nuojauta. Ja persismelkę mėlyniautojų pirštai, saulėtekių gaudytojų akys veidrodžiuose. Bet šį kartą nuojauta priėjo arčiau. Ji pirštų galiukais tvarkė plaukus, alsavo į pečius ir net sušmėžuodavo tėvų barniuose, blogose ir išdavikiškose mintyse, baisiuose prisiminimuose, skausmingai tiksinčiuose smilkiniuose, smilkstančioje širdyje ir nutirpusiuose pirštuose, netektyse arba raminamųjų tabletėse. Tiesa, tai ne nelaimės nuojauta, o prabėgančios nesėkmės žingsnių aidas, kvapo likučiai.

Bet visa tai praėjo. Verčiu naują lapą, tiesa - rudeninį. Pavasariais jis pražys sulig pirmu sniegu.
Kol kas aš tikiuosi, kad nieko nepraradau, kad dar galėsiu rinktis. Vizijos, lankykite mane ir toliau, nes aš jau nieko nebebijau.

I used to write,
I used to write letters
I used to sign my name
I used to sleep at night
Before the flashing lights settled deep in my brain

ginč.

-

2011-10-13T15:34:00.002+03:00

Kaip labai man skauda. Kaip labai. Gyvenime, padėk susitaikyt su praradimais.

vienas.

2011-10-07T20:38:00.001+03:00

Intensyvaus mąstymo laikas. Smarkiai plyšta lapai, krenta lyg girliandos. Tvirti įsitikinimai - lankstūs žodžiai - dvejopos prasmės.
Laikas prabėgo nepastebimai. Laikas - antiseptikas ir kartu antistatikas ( o čia jau ir šypsenėlės reiktų ). Sakoma, kad iš kadais skaudžių dalykų po tam tikro laiko tarpo galima skaniai pasijuokti. Pripažinsiu, pasijuokti galima, ir net labai, tačiau tas juokas nebūtinai toks, nuo kurio gerėja nuotaika ar savaime gaminasi vitaminas C. O gal šitie reiškiniai nepastebimi, juk saviįtaiga nėra toks jau staigus dalykas.
Čia tokios sumišusios mintys, nuo literatūros pertekliaus. Trumpi įspūdžių trupinėliai. ( Nors ir kaip aš noriu prasmės, bet gal pasiliksiu įsitvėrus estetikos. Kam tie atviravimai, a? )
Po trupučio laiko bus šalnos, mes vaikščiosim raudonom nosim, sutinusiais pirštų sąnariais ir būsim patys laimingiausi. Ogi todėl, nes visos tos rudeninės depresijos ( manyčiau, kad jas reikėtų vadinti rudens krizėmis ) pagaliau, po truputį, gal ne iš karto, pasitrauks. Ir šiaip, laikas bėga, visi artėjam prie svajonių išsipildymo.

stengiuosi

2011-10-03T20:08:00.001+03:00

prisikelti.

esmės išpažinimas numeris 1 arba valia

2011-09-04T13:26:00.002+03:00

Čia: įrašas pakreiptu šriftu, ištrauktas iš konteksto, iš mano omens, visatos sprogimas.

Aš - kaip asmenybė - esu visiškas lašas jūroje, duonos trupinys ant stalo, pusė šaukštelio nenulaižyto medaus, pamestas varžtas iš kėdės kojos. Mane - kaip ir kiekvieną - persekioja vaiduokliai angliškais išsireiškimais, kurie verčia susimąstyti apie savo harmonijos siekius. Harmonijos siekis: 1 variantas - noriu turėti jaukią aplinką, ramybės jūras, saulėje besimarkstančias kates; 2 variantas - minčių nesklandumą, virpančius pirštus, garsią muziką, chaotiškas išvaizdas, beprecedentį nemandagumą. Išvada - asmenybės susidvejinimas nėra pats blogiausias reiškinys, jei aš jį vis dar ištveriu. O gal jis tiesiog nėra toks ryškus, koks galėtų būti arba ne toks svarbus, kad pati jį pastebėčiau.
Antra pastraipa - kamuolys (naujadaras išreiškiantis "kas kamuoja"). Mano altruistiška prigimtis man pačiai atrodo tikras vadinimas sudegusiame teatre, bet kuo smarkiau prieš ją kovoju, tuo stipriau ji reiškiasi. Jūs, mieli išrinktieji, skaičiuojate kitų blogus darbus, o aš - atlygius už gerus. Tiesa, kol kas man sekasi tik nešti taiką (na, ne tik ją nešti, bet ir po truputį sėti į draugų lūpas), o svetimų sielos problemų sprendimai vis dar atrodo kiek tolimi, sunkūs ir beprasmiai.
Trečioji dalis - ar tikrai (?). Ar tikrai įmanoma žaisti debatus pačiai su savimi, kaip aš tai darau. Ar tikrai perfekcionizmas žudo tobulybę. Ar tikrai spalvų derinimas gali pakeisti asmenybės atspalvius. Ar tikrai tikras yra mūsų visų noras sukurti realybėje savo įsivaizduojamą pasaulį, o gal įdomiau būtų sukurti tokį pasaulį, kurio niekad nepavyko įsivaizduoti.
Reikia siekti siekiamybės.

tvyro

2011-08-29T20:13:00.002+03:00

Nagi, jau klojamės debesų kilimais ir barškenam tylias melodijas, kodus ir įvairias abėcėles į klaviatūrą. Nieko nebijoti yra tas pats kaip negyventi, tai yra - gyventi, tik ne ugnelės, postūmio ir migla apsinešusio apkvaišimo.
Sėdžiu aš, žiūriu į vieną tašką (arba du.. Na, čia nuo nuotaikos priklauso), mąstau. Kuo mąstau tuo lengviau tampa. Toks jausmas, lyg po truputį nusikratai nešulių ir vis lengviau kopti į kalną - tuo man ir patinka mąstymo malonumas. Mintys byra pakalnėn, bet veiksmas prasmingas, kažką turi simbolizuoti. Geriu arbatą.. Ne kinietiškai, taigi, nei džiaugsmo, nei palaimos, nei palengvėjimo nepatiriu, nors gurkšnių jau ne vienas, ne tuzinas, o visa begalybė. Mano arbatoje potyriai kiti - iš jaukumo upės išnyra melancholija, akys lėčiau markstosi - lyg prieš saulę žvelgtum, o ir tos byrančios mintys nebeskuba, nebesiekia tikslo, bet tvyro ore, lyg helio pripildyti burbuliukai, maži tuoj užsimiršiantys balionėliai. Gal tai ta pati palaima, bet ne, čia yra ir tragiškų motyvų.
Motyvai. Prasmės. Prašyčiau detaliau.

a few glipses, the only truth

2011-08-12T14:39:00.002+03:00

Jei likimas manęs pasigailės, išklausys ir palinksės galva, savaitgalį praleisiu kitoj materijoj - siurrealistinėje vietoje, kur nusileidę kosminiai laivai, ganosi avys ir žąsys, už penkių metrų jūra, o lauko tualetai išklijuoti žemėlapiais (tiesa, jie dviviečiai). Miegosiu po pušimis, o gal smėly, alsuosiu žvaigždėm, spjaudysiuosi gegužraibių žiedais. Pušys man oš į ausį Eberto žodžiais "the truth is that I never shook my shadow..", jūra švilpaus, aš dūsausiu.
Jau visą savaitę mes saugūs. Bepradedanti byrėti siena staiga sutvirtėjo, net lietūs nenuplovė mūsų užtvarų. Ratas nei siaurėja, nei plečiasi, niekas neauga, niekas nevysta. Nebent - rožės ant mano spintelės, ramiai džiūva, atiduoda savo spalvą, dovanoja kvapą. Po truputį ir jos tampa asketėmis.
Asketas - toks žmogus, kuris yra mano idealas. Tokia būsena, kurios nepasieksiu. Toks jausmas, kurį patiriu tik naktį, vandeny, tamsiam ežere (čia nėra nieko kas būtų mano, aš ir pati ne sava, visi mano jausmai - vandens nuosavybė). O, kinų vienuoliai, išmokykit mane asketizmo žodžiuose, nors nesu tikra ar mano eklektika nėra tai, ko man ir reikia.
Šiandien mano mintys srūva kartu su lietum, tvinsta upeliais, reinkarnuojasi į paukščius ir palieka visam laikui. Čia tik maži akmenėliai iš tos visos lavinos. Fiziškai nesulaikomos, valia nesutramdomos.

transmission

2011-08-09T12:11:00.002+03:00

Šioks toks įsivaizdavimas. Ruduo. Po ketverių metų. Pliaupia lietus, skėčiai skraido aplink nuo vėjo. Sunku eit, ieškau prieglobsčio, stogo ar bent medžio užuovėjos. Staiga - apima keistas jausmas - matytas veidas. Veidas, dar nespėtas pamiršti, tiksliau - visada prieš akis. O tas jausmas, juk visada, net kartu sėdint būdavo.. rodos sėdi su kažkuo nepažįstamu. Skėtis lūžta. Kelionė laiku. Vaizdai, kvapai.
Grįžimas į dabartį. O čia - ateities spėjimas, atsitiktinumų prognozė.
Akyse sumirguliavo akimirkos, lyg indiškas chna ornamentas. Štai esu čia, štai manęs nebėra. Šičia pasaulis, o čia - debesies kraštelis tavo omens vietoje.
Sulyginkim meridianus.

letargas - tiesiogiai

2011-08-04T17:24:00.004+03:00

Turiu penkias kraujuojančias žaizdas ir, odie, kaip norėčiau, kad tai būtų metafora!

35 žodžių rašinys

2011-08-01T13:04:00.002+03:00

Žirklės, popierius, akmuo - šį kartą - pienas, klaviatūra, atostogos.. Klaviatūra laimi prieš atostogas, o pienas - prieš klaviatūrą. Vat kas liko iš begalinio noro parašyti įrašą ir pranašiškų sapnų. Kažkoks mažas gnomas graužia mano laikrodį ir žodžių klodus.

on a sunlit stage

2011-07-24T20:53:00.004+03:00

Per anksti teigt, bet - rudenėja. Arba aš rudenėju. Nene, neruoduoju - rudenėju. Čia nuo visų tų išbandymų, kur gyvenimas skiria, labai jau nori jis, kad per greit suaugčiau. Apsimainėm norais. Viskas duoda vaisių, mat vasara. Uoj, kaip čia daugiaprasmiška, ne koks miškasbeprasmės.

|{ \/ E 5 C |-| 1 0 |\|.

2011-07-15T19:04:00.004+03:00

Labadiena, gal galit pasakyti, keist man šitą baisų dizainą ar ne? Labai padėtumėt. Noriu permainų, neturiu veiklos, noriu pabendraut.

raven

2011-07-15T12:23:00.002+03:00

Tyžtantis šokoladas sumišęs su smėliu. Ir kiti bjaurūs dalykai. Prisiminimai, kelios valandos saugioj pastogėj lietui lyjant ir žibintai, bei kiti atsitiktinumai. Mūsų šventos knygos ir mažiau šventi gėrimai.
I'm living in a country where dreaming has become a cliche.
Toks laikas, kai žlunga visi planai, nors jų buvo tiek nedaug. Ritasi lyg stiklo rutuliukai netyčia pabirę laiptais. Akimirkai sublizga ir pranyksta, su visam. Tikriausiai aš kažkur išmėčiau savo revoliucines idėjas - labai pasisekė tam, kuris jas ras.
Ak, man vėl trūksta laiko. Švaistytoja esu.
O aš tik norėjau pasakyt, kad šiuo metu skaitau lengvą literatūrą. Jerzy Kosinski "The Painted Bird" - rekomenduoju..(:

lotus flower

2011-07-03T19:15:00.003+03:00

Žydra Adrija, akmenys badantys pėdas, alyvmedžiai, levandos, kalnai, druska ant odos - leidžiuos į kelią. Jau labai greit, bet dar ne rytoj. Ak, Montenegro. Man visad patikdavo šalys gražiais pavadinimais. Mat gyvenu rašto ir fantazijų pasaulyje. Iš kelionių man reikia ne taip ir daug - gražių kadrų fotoaparate ir naujų kvapų mano nematerialioje kvapų kolekcijoje. Galų gale, juk reikia rasti naujų kelių savo mažame pasaulyje ir naujų bruožų portretams.
Pamažu viskas dėliojasi į vietas ir tampa aiškiau. Atradau savo svajonę, belieka susistemint tikslus ir daug dirbti. O šiaip - sunku pasakyt, bet, toks jausmas, kad radau harmoniją. Gali ir taip būti.
Laikas rašymui, jau tuoj.:)

pink|time|floyd

2011-06-15T15:36:00.003+03:00

Su rugiagėlėmis plaukuose ir pirštais vėjyje. Saulė slepiasi, o aš ir neieškau. Darau gerus darbus: už atlygį ir be. Domiuosi hermetika, ezoterika, o iš tiesų - harmonijomis. Gaudau akimirkas, kvapus į isivaizduojamas kolbeles, o paskui rūšiuoju ir dedu į senovines komodas. Dviračio ratai klimpsta į smėlį, o aš į mintis. Ebertas šaukia ausin "būk laiminga"( tik ne tais žodžiais ), stengsiuos klausyt, Aleksai. Žiūriu į dangų, katė žiūri į mane, kažkas iš viršaus, ko gero, žiūri į katę. Įsivaizduoju savo angelą šalia, ir jis iš tiesų pradeda egzistuoti, kas, kad kitoj materijoj - taip ir su kitais dalykais, kad jie būtų, tereikia išgalvot. Išgalvosiu gerą ateitį. Žmogui ir sau. Mūsų ateitis bus keistos formos, iš pradžių išsišakojusi, o paskui tvirtai susivijusi. Tai jau praeityje žinojom, ar ne? Sumerkėm plaukus į dangų, dangus nusileido - ir plaukiam.

turėjo būt paveiksliukas.betnėr.galbusdarkada.

manmanomane☼

2011-06-07T22:27:00.004+03:00

Myliu būt po vandeniu visom prasmėm. Myliu keistus sapnus. Ir myliu nuojautą, tą pačią kaip ir per Velykas - kai nebendraujam, sustiprėja.
Geriu kvapus. Geriu jūras. Geriu tikėjimus.
Virpuliai nuo šalčio išlipus iš vandens, virpuliai - nuo karščio.
Tai tiek, šitiek ir dar truputį, vasarą

bubamarapergriaustinį

2011-06-01T20:38:00.002+03:00

Dievinu tą saldų ir sunkų lyg šviesus aksominis apsiaustas kvapą vasaros rytais. Tai kvepia karštis ir gėlės. Prieš mirdamos. Tarp kitko, gėlės. Paskutiniu metu jų mano vazose daug - visom prasmėm. Nejučia nuskabiau nudžiūvusių rožyčių žiedus ir surišau kaspinėliu. Sudžiūvusių gėlių puokštės - blogas ženklas. Tačiau aš žinau, tik ne šįkart. Šįkart, sudžiūvę žiedeliai - prisiminimas. Materiali akimirkos išraiška. Senose knygose turiu džiovintų orchidėjų žiedų. Sudžiovinti orchidėją yra baisiai sunkus darbas, tačiau kaip nuostabiai paskui atrodo tas peršviečiamas žiedelis... Oho, koks sentimentalumas! Kuo mažiau sentimentalumo, tuo geriau. Kuo geriau, tuo nuobodžiau. Ir atvirkščiai.
Sveikata po truputį taisosi, ar bent jau taip atrodo. Žinoma, vis dar sunku susikaupti, miegoti norisi eit devintą - keltis po pietų, o apie sportą galima tik svajot. Valgau ekologišką jogurtą be priedų, daug špinatų, džiūvėsėlių ir sėmenų - svajonių valgiaraštis ateinantiems trims mėnesiams. Ko gero, žmonėms su manimi bus dar neįdomiau nei buvo. Ko gero, aš priprasiu prie visko.
Tuoj griaudės. Reikia šiuo metu to. Nes esu pikta, bet rami. Keista būsena. Pykti. Retai taip darau, bet kartais reikia.
BUM!

princess

2011-05-29T18:42:00.000+03:00

Tuoj grįšiu.

home

2011-05-21T22:03:00.002+03:00

Odie. Mane smaugia ne ašaros ar liūdesys. Noriu keisti. Ne 'kažką', o labai konkretų dalyką. Bet et, kaip viskas neįmanoma, bet užtat kaip stipru! Juokinga, kad tas noras ištiko ne ligoninės lovoje, o jau grįžus, pasinėrus į dusinančiai žalią atgimimą. Kartu ir teisinga.
Žmonių sienose pastebiu daug blogų plytų, bet kodėl vienų blogos plytos mane stumia ir neleidžia būti atsišliejus prie jų sienos, o kitų - kaip tik traukia prieiti ir patyrinėti iš arčiau? Retorika, nes atsakymai visada aiškūs. Pragaro sodai, rojaus smegduobės, kitaip sakant..
Šiandien mintys pilasi punktais. Bet čia todėl, kad viską skauda, neišeina išlaikyti vientisumo. Skausmas yra gerai (puiku!), nes įrodo, kad šiandien taip ir nebuvo tos pasaulio pabaigos. O pabaigos slapčia tikėjomės.
Vis dar persekioja klausimas. Jei po kelių dienų mirčiau, ką man pasakytų žmonės? Įsivaizduoju įvairius variantus. Geriausias iš jų - "neužilgo susitiksime, kai nuvyksi, paskambink, papasakosi kaip ten kas", o blogiausias - meilės prisipažinimas. Ko gero, nieko neįsivaizduoju baisiau, kaip per klaidą nužudytą ar, bent jau, nespėtą net paliesti meilę. Štai kodėl nebūnu kategoriška. O gal todėl, kad kategoriška = kategorija. O kategorijų aš nemėgstu, mat viskas yra labai vientisa.
O galbūt čia tik sapnų išsipildymo trūkumas. Galbūt sapnai veržiasi į gyvenimą. Galbūt tai ilgesys. To, ko neturėjau, negalėjau, negaliu ir niekada negalėsiu turėti.
Vėl kažkas neįdomaus išėjo. Geriau pajuokausiu..

hospital beds

2011-05-17T17:11:00.001+03:00

Man patinka tas ligoninės gaudesys. Stumdomi vežimėliai, lovos, nerimastingas moterų kaukšėjimas kulniukais, ramus, bet nekantrus vyrų žingsniavimas, tolygus slaugių šlepsėjimas koridoriais, iš kažkur toli pasigirstančios aimanos, garsūs pašnekesiai belaukiant, tylūs kuždėjimai išgirdus diagnozę, elektrinių termometrų pypsėjimas, iškvietimo mygtukų įkyrus zyzimas.. Visai kas kita yra klausytis tokio gaudesio kelias dienas, tikintis, kad pagaliau bus galima grįžti namo, kas kad atvykus su greitąja. Gulėti, žiūrėti į lubas ir mąstyti. Daug mąstyti. Mano kūnas, supratęs, kad menkais negalavimais manęs sustabdyti nepavyks, ėmėsi grubesnėis taktikos. Mane, nieko neitariančią jis pakėlė iš miego neištveriamu skausmu ir dar dėl viso pikto užtemdė mano sąmonę ir atėmė pulsą kelioms sekundėms, kad suprasčiau, kaip rimtai jis nori poilsio. Tik nesuprantu kodėl jam pantinka ilsėtis ligoninės lovoje.
O šiaip, gyvenimas pats iš savęs - gražus dalykas. Už lango lyja, bet mano viduje šviečia saulė. Šviečia, bet nešildo...

a river don't stop to breathe

2011-05-02T21:28:00.003+03:00

Buvau prirašius 500 žodžių ir pagavau save kalbant vien tik "aš", "man", "mano". Kamgi tai įdomu?! Na, jaučiu, kad įdomu, juk čia lyg kokia geltonoji spauda. Žinot apie mane daugiau nei reikia, mieli nepažįstamieji. Taigi, reikia kažką keisti! Turite pasiūlymų? Nes aš tai skandinuosi raudonoj arbatoj, man šilta ir malonu, nieko nesinori daryti..

Tigras Ir Sniegas. Aš būsiu sniegas, tu būk tigras, arba atvirkščiai. Tegu sniego vaidmenį atlieka sniegas, o mudu abu būkime tigrais. Tu būk Afrikos tigras, aš - Azijos. Taip abu gyvensime kažkur, veiksime kažką, naktį žiūrėsime į tą pačią žvaigždę, uosime to paties lietaus kvapus, bet nežinosime, kam visa tai. Tu nemanysi, kad aš egzistuoju, o man atrodys, kad tigrai būna tik balti. Susitiksime sapnuose it kokiose vizijose. Bet nuojauta sakys, kad kituose gyvenimuose būsime to paties medžio šakos.

Neatrašau į laiškus - vidinė degradacija. Kvėpuoju ir laukiu įkvėpimo. Įkvėpimų tiek daug! O iškvėpimų dar daugiau, net neišeina išsirinkti to vienintelio.

Tarp kitko, laiškai. Labai mėgstu juos gaut. Gal norite man parašyt kokį? Parašykite man "Labas" aš jums kokį sakinį surezgsiu, taip ir pasikalbėsim.. Paštininkams irgi reikia gyventi.

Myliu šitokią sudėtingą situaciją.

west coast

2011-04-26T19:27:00.002+03:00

Esmė yra likime ir sutapimuose. Esmė yra dar neprasiskleidusiame vyšnios žiede. Galvoje Kmitos eilėraštis:

Ledai duoda pieną,
pienas duoda karvę,
o karvė mums duoda žolę.

Žolė duoda lietų,
lietus duoda dangų,
dangus duoda Dievą.

Noriu tik vieno apsikabinimo šiuo metu. Jokių pajuokavimų, nei žemuogių, nei vasaros. Kokia aš išlepinta. Kokia aš bloga.

Veidmainiavimas. Ak.

don't you know,

2011-04-22T09:28:00.003+03:00

Vėl. Nenenene. TAIP.

Mane krečia šiurpas, aš drebu, juokiuosi, gniaužau rankas, skriaudžiu save, verkiu. Man liepiama mąstyti protingai, šaltai, logiškai. Bet ar aš iš vis galiu mąstyti? Kodėl man pasakė visa tai. Kodėl viskas, kas buvo nugrūsta kuo toliausiai, vėl grįžo? Kodėl pavasaris visa tai atnešė? Kam to, jei vis tiek nieko nebus?

Buvau pamiršus. Ateidavo tik mažos mintelės. Ir kai labiausiai nesitikėjau, susapnavau. Maniau, kad vaistų poveikis, šitokios nesąmonės. Bet sapno pradžia išsipildė. Kur aš? Tai siurrealistiška.

Gal duokite man paprastesnį šio gyvenimo variantą? Man reikia adaptuotis, jaučiuosi čia naujokė.

Didžiausias trūkumas - negaliu gerti vyno. O tas ritualas man būtinas, šiuo metu. Spjauti į sveikatą ar spjauti į gyvenimą. Spjauti į aplinkinius ar į save? Gyvent iš vidaus į išorę ar iš išorės į vidų?

love is stronger than jesus?don't you know, love can kill anyone?

up from below

2011-04-14T11:08:00.003+03:00

Seniau būta tokių žmonių, kuriems būti laimingiems nereikėjo jokių formulių, teoremų ar įtaigos seansų. Tie žmonės buvo tokie laimingi, Tokie Laimingi, kad galiausiai pasiekė kažką (galbūt aukso viduriuką) ir dabar mes jų nebematome, nebesutinkame ir vis kartojame klaidas, kurių jie nedarė. Ko gero, jie ir atrodė kitaip. Jie nesišukuodavo plaukų, nes jų vidus buvo per daug tvarkingas, kad jiems reikėtų tvarkytis išorę. Jie net nesišypsodavo, juk jų akys spinduliavo ypatingą džiaugsmą, tai kam dar daryti grimasas... Bet vis dėlto, ar žmonės jie buvo ar mano sapnų gaudyklės vijos apsukusios man kaklą? O gal vizija, bet ne šios materijos ir platumų?

O aš ėjau gatve. Lijo. Iš ausinių kažkas garsiai zvimbė ausin. Ir staiga ji atėjo. Mintis! Mano tuščias omuo užsipildė kažkokia ypatinga spalvų tąsa. Supratau daugiau negu reikėjo! Per vieną sekundę visiems atleidau. Per vieną sekundę supratau, kad viskas yra tyra. Per sekundę mano cinizmas susitraukė į mažą sėklytę, pasidengė spygliais ir pasislėpė kažkokiame tamsiam kampe.

Visi draugai, kurių gyvenimai sudužę, kurie suplanavę savižudybes, kurių širdys byra šipuliukais.. tikiu, kad ta tąsa užpildys visų tuštumas. Ir nesvarbu, kad vakarais, kai jie naudoja mane kaip skausmų rėtį, aš verkiu, kartais vemiu. Nesvarbu, kad jiems lengvėja, o aš dūstu. Kai išmoksiu viską lengvai pakelti, mes būsime tie žmonės. Laimingiausi.

I was only five when my dad told me I’d die
I cried as he said son, was nothing could be done
No all the fists I thrown just tryin to prove him wrong
After all the blood I spilled just tryin to get killed
Cuz I’ve already suffered I want you to know God
I’m ridin on hell’s hot flames comin up from below
Herowind and rain blowing out my window pain
Drugs drugs drug me down killin light killin sound
But now I’ve already suffered I want you to know God
Im ridin on Hell’s hot flames comin up from below
Yes I’ve already suffered I want you to know God
I’m riding on Heaven’s flames coming up from below
Far from below – how high can we go
To all the love I lost – hey just tryin to play boss
To all those friends I hurt – I treated em like dirt
And all those words I spewed – Nothin sacred nothing true!
To all these Ghosts I turn – I’m ready now to Burn!
Cuz I’ve already suffered I want you to know God
I’m ridin on hell’s hot flames coming up from below
Yes I’ve already suffered I want you to know God
I’m ridin of heaven’s flames coming up from below

cakt!

2011-04-09T12:41:00.002+03:00

Hehe, negaliu susiturėti be šitos terapijos. Tai vat ir atidengiau skraistę vėl. Tikiuosi, kad nesusipratimų nebebus.

Vėjai siaučia, o aš šypsausi, nors ir nereikėtų. Turiu daug sukaupusi, bet bijau jus per staigiai visom jūrom užlieti. Bet jau greit, jau greit. Pakeisiu pasaulius.:)

my body is a cage

2011-03-26T13:36:00.002+02:00

Esu panirus į pagonybę, bandau susitapatinti su žmonėmis, mačiusiais ąžuolų girias. Bandau pakeist požiūrį dėl dievybių egzistavimo. Ir visa tai tik dėl vieno darbo, kurį žinau, kad privalau padaryti. Paskui man iš nosies pasipila kraujas ir vėl turiu pradėt su ta pagonybe iš naujo.

O šiaip, tai turiu begalę idėjų, bet jos palieka mane slogos pavidalu. Šiek tiek gaila, bet tikiu, kad dar sugrįš.

Nes.

Produktyvumas yra blogai. Va, kur cinizmas!

feniksai

2011-03-20T18:00:00.002+02:00

Rytoj poezijos diena. O aš galvoju apie poetišką mirtį, ar egzistuoja tokia? Šviesiausios dienos mano gyvenime, o žmonės, kuriuos labiausiai myliu, pavertė jas nepakeliama našta. Tai neištaisoma. Kai prisitvenkusi pilna galva ašarų - labai maudžia. Bet nurysiu. Kaip nors. Dėkinga mylintiems ir mylimiems už tai. Nemėgstu taip rašyti, bet kitaip neiškęsiu, prisiekiu. Žmonės išgyvena tokius drebėjimus, o čia gi tik širdies virptelėjimai!

Visai kas kita - šviesesnės dienos, saulės šviesa, primerktos akys, bučiniai. Tik ar ilgam.

dancin in the moonlight

2011-03-10T13:50:00.001+02:00

Kokia tu verksnė, Gintare.

pirma diena

2011-03-07T13:39:00.002+02:00

Šitokį gražų pavasarį aš užkandu antibiotikais. Kūnas - sumani technika. Kai persitempia, pats išsijungia. Visa savo esybe buvau pasinėrusi į aplinką, o jis mane sugrąžino į save. Dabar visas kalnų griovimo idėjas, planus ir darbus paleidžiu kosėdama. O kas lieka, tą sudegina mano kūno krosnelė, kruopščiai prižiūrima termometro. Ganėtinai malonu. Pati savimi pasirūpinau, o dabar lyg karalienė gyvenu. Trūksta tik karūnos ir mėlyno kraujo.

Yra viena tiesa - esu grafomanijos gniaužtuose. Bet grafomanija labai malonus apsėdimas. Kad tokių apsėdimų tik daugiau būtų, galbūt su savimi bendrauti nebereikėtų, nes vis bebendraudama sudrebu, susiveliu savyje į kažkokį gumulą, apsipylinėju arbatomis, kad tik lengviau materiją būtų justi.

Laukiu savaitgalio. Bus linksma ir ne vien tik todėl, kad turiu dievišką suknelę. O gal ir vien. Juk tokioms šarkoms tik tai ir terūpi.

ir vėl punktai.„iš mėšlino žmogaus švarus poetas“

2011-03-02T12:12:00.004+02:00

Uoj. Laikas lekia it lenktyninis žirgas. Nebespėju sugaudyti. Šiek tiek tragiška, kad per tokias marias, kas kad greito, laiko, nesugebu nieko nuveikti. Bet aš vėlvėlvėlvėl sergu. Pavasarį! Patį tikriausią, patį gyviausią, pati šviežiausią pavasarį! Norisi nusiplėšti save nuo savęs. Būti ne nuogai, bet nuogumu.

Žmonės stebisi, iš kur aš tokia pasyvi atsiradau. O juokiuosi, tiesiai juokiuosi, į akis tiesiai. "Tu daugelį dalykų padarytum žymiai geriau nei kiti, kurie mano, kad yra tobuli tose srityse. Kodėl neparodai? Kodėl nepasakai? Kodėl nedalyvauji?" Anekdotas veik. Kodėl turėčiau? Nemėgstu varžytis. Kažkada, kai bandžiau tai daryti, įsitikinau, jog tai visiškai beprasmiška. Aš tobulinsiuosi, tyliai tyliai. Vėliau mane vis tiek kas nors pastebės. Ir tikiu, jog tai sąžininga. Net posakis apie tylią kiaulę, ir jis čia teisus.

Pastebėjau, kad rašau tada, kai neturiu balso:kai aplinkui toks triukšmas, kad manęs net nesigirdi;kai gerklė užgniaužta skausmingomis replėmis (visai kaip dabar); kai ašaros viduje užtvenkia bet kokius kelius žodžiams; kai aš tiesiog neturiu teisės nieko pasakyti; kai kas nors yra taip toli, jog net garsiausi šauksmai nepasiektų; kai tokia tyla, jog nusikaltimas būtų ją suteršti.

Nenueikime klystkeliais, priimkime saulės terapiją, nusirenkime.

Būtų labai malonu, jog prasineštumėt, jei skaitote. Jei pažįstami - pasikalbėtumėm, jei svetimi - būtų proga susipažinti. Juk aš čia - labiau aš.

atėjo diena

2011-02-16T12:56:00.003+02:00

Kaip gerai, kad eilėraščiai nemiršta. J.M. buvo svarbus reiškinys mano gyvenime. Taip, man mirė reiškinys, žmogus mirė jį pažinojusiems. Reiškinys, kuris išmokė mane skaityti poeziją, išmokė, kad švelnūs jausmai niekada nebūna tiesmukiški, išmokė, kad lango rėmas tik labai retai būna lango rėmu. Simboliška, kad būtent šiandien reikėjo dėl jo nubraukti ašarą. Simboliška, bet ramu. Nes aš jau buvau suplanavusi viską, kas bus kai ši diena ateis. Aš prisiminiau visus eilėraščius.

Sapnas

Šią naktį sapnavau, jog tu mirei:
Kažkur toli, atrodo, varpas gaudė,
Visam name užgeso žiburiai,
Ir širdį juodas nerimas suspaudė,
Ir visas aš raudojimu virtau,
Ir meilės žodžiai daužėsi krūtinėj -
Lig šiol, deja, nepasakyti tau,
Dabar jie buvo žodžiai paskutiniai.
Aš parklupau po didele našta:
Tai mano meilė, - tavo balsas tarė.
Ir pajutau, kad meilė - net ir ta -
Man dvigubai sunkesnė pasidarė.

J.M.

žiurkės nėra miegapelės, o aš esu

2011-02-10T20:55:00.002+02:00

Jei gyvenime rasčiau tokį žmogų, kuris man skirtų visą savo laiką, o aš jam skirčiau savąjį, nebebendraučiau su niekuo. Mes susikurtumėme atskirą pasaulį, savo, o iš to tikrojo, to kito, visuomet šaipytumėmės. Mėgstu šitaip svajoti. Mėgstu tokį tobulų santykių įsivaizdavimą. Ak!

O realybė niekada nebūna tokia tikra kaip svajonės. Svajonės niekada nebūna tokios skaudžios kaip realybė ir taip toliau. Tarp kitko, negi jūsų nekamuoja jausmas, kad laikas bėga šviesos greičiu, o jūs nespėjate per tuos akimirksnius nieko nuveikti?

becoming a jackal

2011-02-04T20:51:00.003+02:00

Life isn't about waiting for the storm to pass, it's about learning to dance in the rain.

Nieko čia naujo, kad aš esu vidutinio lygio mizantropė. Taigi supratau, kad socialiniuose tinkluose yra per daug žmonių ir išsiregistravau iš beveik visų. Neįtikėtinas palengvėjimas atsikračius priklausomybių. Belieka išmesti iš gyvenimo tris kilogramus, perskaityti dešimt svarbių knygų, nupiešti, ką nors, kuo pati mėgaučiuosi ir parašyti truputį laiškų. Noriu iki vasaros įsigyti naujų svajonių ir įgyvendinti dabartines.

Kiekvienai dienai turiu po citatą, taigi, kiekviena diena mano gyvenime turi po pavadinimą. Sumanu, o gal beprasmiška, nežinau.

Iš tiesų, tai man labai sunku rašyti. Kadangi, toks dalykas kaip sveikata mano gyvenime neegzistuoja, taigi jos vietą užima kitos draugės. Dabar mane šturmuoja šalčio alergija. Kaip reikiant. Visi rankų sąnariai pamėlę, kai kurie - sutinę, dauguma skauda. Bet kūnas nėra kalėjimas, viską galima pakęsti.

Sudarinėju 'aš nekenčiu' sąrašą. Pirmoje vietoje - aš nekenčiu, kai žmonėms nesvarbu, kai aš nuoširdžiai rūpinuosi ir žinau, kad galiu padėti.

Nekenčiu nekenčiu nekenčiu.

ak!

2011-02-01T16:26:00.000+02:00

Įdedu. Nes kai šito klausau visad verkiu. Iš laimės.

destruction is a form of creation

2011-01-31T20:34:00.004+02:00

Jo vardas buvo iš keturių raidžių. Nors kartais, priklausydavo nuo nuotaikos, jis įterpdavo ir penktąją, tą, kuri visą tą žodį paversdavo kažkokiu magišku burtažodžiu. Vaikystėje jam beveik kasdien iš nosies bėgdavo kraujas. Nuo tada jo mėgstamiausia spalva ir buvo vyšninė. Tamsi tamsi, kaip vasaros naktis be mėnulio. Nors ir mėnulis jam vis kažką priminė, galbūt tas kažkas buvo ne iš šio gyvenimo. Galbūt tai buvo jo mylimosios apgamas ant šlaunies, kai jis dar buvo viduramžių riteris, o galbūt tai jo išrastos laiko mašinos paleidimo mygtuko forma. Tokie apmąstymai būdavo tokie pat tušti kaip ir jo piniginė beveik visą gyvenimą. Jis pinigų nemėgo, kovojo prieš juos. Visaip bandė nuo jų išsisukti, juos sunaikinti, aplenkti. Visa tai baigdavosi vagystėmis, kvailais poelgiais ar tiesiog ignoravimu. Ir gyveno jis tokioje visuomenėje, tokioje kaip ir mes visi, kur visa kas gyva galėjo būti arba išaukštinta, arba ignoruojama, priklausomai nuo to, kaip tas dalykas mokėjo viskam pataikauti. Bet niekas tokios visuomenės nepeikia. Juk vieni laikai turi mirtinus marus, o kiti mirtinas depresijas ir akląją būseną. Toks ignoravimas jį skatino domėtis tik savimi. Jis leisdavo laiką prižiūrėdamas savo plaukus, nes jam atrodė, kad kuriant kažką, panašaus, ką kuria kiti, nors žinojo, kad sugebėtų dar geriau, buvo neįmanoma prasimušti. Jis žinojo, kad jo niekas nepastebės. Nepastebės, kad jis išskirtinis, kad jis mąsto visai kitu būdu. nes žmonėms nebuvo skirta matyti, to, kuo jie netiki ir nesupranta.

Taigi, jis turėjo gražius plaukus...

_______________________________________________________________

Na, vis dėlto, vėl paaiškėjo, kad esu tinginė iš didžiosios t. Nors tas juokingasis Pitagoro kvadratas sako, kad iš manęs, tokios paranormalios, kažkas, ko gero, vagia energiją. Taigi, viskas pateisinama! Pateisinama, kad neparašau laiškų, pateisinama, kad nenusivalau batų, pateisinama, kad tingiu pavalgyti, pateisinama, kad nenupiešiu to, ko reikia, pateisinama, kad jau trečią mėnesį neperskaitau knygos. Viskas yra pateisinama.

the key to happines is excitement for the future

Ateitis gąsdina. Tai yra keista. Todėl ir ta laimė tokia, protarpiais. Nebebandau išsiaiškinti šio žaidimo prasmės. Taip žymiai geriau. Bet taisyklių irgi nelaužau.

trumpam

2011-01-30T18:13:00.002+02:00

Man kaip kokiai katei katei šiuo metu reikia šeimininko. Reikia kažko, kas viską aprodytų, kas padarytų apžvalginę ekskursiją po mano pačios gyvenimą. Žinau, tai labai keista. Taip pat kaip ir domėtis savimi per visokius pitagorų ir kitokius kvadratus. Jie visi sako tą patį. Sako, kad aš paranormali ir ne iš šio pasaulio. Bet juk aš taip myliu materialumą! Tik ne visada galiu jį paliesti...

Nieko nebesakysiu. Nes šiandien aš romantika. Silpnumas, kurio nerodau, mane plėšo į dalis. Ačiū.

last days of magic

2011-01-23T15:13:00.002+02:00

Nuo antradienio man tradiciškai prasidės priešgimtadieninė depresija, taigi mėgaujuosi paskutinėmis dviem dienomis, kai esu ramių nervų. Skaitinėju apie Tibetą ir bandau savyje surasti tą vidurio tašką, kuris teoriškai turėtų vadintis aukso viduriu. Nors slapčia manau, kad tokio ieškoti neverta, nes visa yra išgalvota ir visa yra realu...

O dabar, tadadadadam, ką seniai norėjau pasakyti, bet esu baisi tinginė.

Taigi. Man labai nepatinka, kad šis blogas netyčia (o gal ir visai tyčia) tapo dienoraščiu ir netgi per daug asmenišku. Niekad nenorėjau tokio rašyti, man niekad nepatiko tokius skaityti ir vis dar nenoriu, ir vis dar nepatinka. Žodžiu, rimtai svarstau apie rašymo krypties pakeitimą, juk, galų gale, aš domiuosi ne tik savimi ir beprasmiškais svaičiojimais bandant suprasti visko prasmes. Na, o jei ir nesurasčiau pomėgių, kuriuos galėčiau aprašyti, tai reikėtų pamėgti kažką naujo. Man atrodo, radau vaistą nuo rutinos.

Mintys labai staigiai trūkinėja, atsiprašau.

everybody is suffering///

2011-01-21T12:59:00.004+02:00

Neturiu laiko parašyti. Plius, sveika gyvensena. Dabar vietoj kompiuterio darau milijonus atsilenkimų. Taip pat dabar man toks silpnas emocinis šokas, kai sužinojau, kad labai daug žmonių kalba apie mane tokius neegzistuojančius dalykus, kuriems yra tik kokia viena prielaida ir ta pati žuvus. Žodžiu, viskas taip komplikuota, kad net neišeina susikoncentruoti į kažką grožinio ir prasmingo. Taip pat, man atrodo, kad kažką įsimyliu, tiesa, dar nežinau ką. Bet viskas kontroliuojama, neleisiu niekam pažengti toliau negu mano plastikinis maišelis. Taip pat kaip ir pati stengsiuosi nieko neįskaudinti.

Tiesa, turiu sveikos gyvensenos ir riboto valgymo maniją, kuri mano manymu, yra lyg atsvara visiems emociniams šokams ir norui kažkur pasireikšti. Bet svarstyklėms tai patinka, man tuo labiau.

Jei kas man siunčia telepatines žinutes ir daug apie mane galvoja, tai galiu pasakyti, kad žinutes aš gaunu, perskaitau sapnuose ir atsakau. Ginčais dažniausiai. Taigi, situacija kontroliuojama.

Pagaliau gyvenu.

vėl mirga

2011-01-15T20:44:00.002+02:00

Galite kiek norite apsikrauti Himalajų druskos žvakidėmis, bet jei akmenys guli jums ant širdies, jos neišvalys jūsų bio laukų. Gerai, kad šito sau netaikau. Mano kambaryje jūrinis klimatas. Trūksta tik saulės ir smėlio. Kas, kad aš priklausoma nuo vaistų nuo skausmo. Mažučius skausmyčius aš kenčiu visada, bet draugė M, pasireiškianti įvairiaspalvėmis auromis, kelia skausmą, kurį nepatyrę vadina šiltnamio gėlelių išsigalvojimu... Ak, jūs jo net neištvertumėte... Taigi, su ta drauge, kaip ir liepta, pasisveikinu kasryt, prašydama, kad kuo ilgiau netektų susitikti, bet lyg tyčia, kai man sunku, ji vakarais pradeda lieti erdvę prieš mane. Arba, kai lengva, kai daug miegu, kerta iš pat ryto. Jai nepatinka per greit prasidėjusi sveika gyvensena, taip pat, savęs žudymas maistu. Gera žinoti, kad savyje turiu kažką, savo įnoriais pralenkiantį mane.

Kaip sakėt. Anksčiau mano širdis buvo plastikiniame maišelyje. Dabar ji net ne akmuo, ji išsilaisvinusi, bet tokia tuščia ir su tiek skersvėjų viduje, kad net baisu ką ir daryti. Nors iš tiesų, seniai buvo taip ramu.

O praėjusius metus reikia išbraukti iš gyvenimo. Visiškai. Užtušuoti juos juodais spaustuviniais dažais, kad jie ilgai neišdžiūtų ir net neleistų prisiliesti. Nekalbu apie nieką konkretaus, tiesiog aš labai jautri aplinkai ir skaičiams. Ko gero, viskas tuo metu man buvo nepalanku.

Mečiau poeziją. Skaityti.

Pinasi raidės, žodžiai. Draugė M, puola nors prigirdyta trijų tablečių. Viskas bus gerai.

punktai, vėl!

2011-01-13T17:56:00.002+02:00

Žmones labiausiai vienija bendros nelaimės. Nes bendra laimė yra ypač nemalonus dalykas, viską skaldantis ir kiršinantis.
Tuoj vėl pradėsiu pankuoti. Atsibodo gilus žiūrėjimas į viską, gyvensime dėl malonumų.
Triumfas! Mano nuojauta turėtų būti įtraukta į saugomų objektų sąrašą!
Iš tiesų, tai koks čia džiaugsmas... Visiška nuobodybė taip viską iš anksto žinoti. Na aišku, nenuobodu tik tada, kai padarau klaidų per savo amžinus įsisvajojimus ir viltį.
Kartais norisi pulti prieš kojas tų, kuriuos įskaudinau. Bet juk normalūs taip nedaro? Tyliai širdy apgailestauja...
Myliumeilę, svetimąirsavą, tikrąirne.

·¸'

2011-01-10T19:06:00.004+02:00

Turėkite žvakę, puodelį arbatos su cinamonu, plaukus kvepiančius dūmais, šypsenas mylimiesiems, daug gražių vaizdų ir šiltų jūrų. Tada aš jums pavydėsiu. Pavydu, kurio spalva bus kažkuri, nuo baltos iki juodos, pagal nuotaiką. Aš nuleisiu galvą ir pasakysiu, kad jums labai pasisekė.

O tuo tarpu, kol dar viso to neturite, paniūniuokite su manimi ką. Nežinau, ką niūniuoti, patys išsirinkite. O aš tuo metu sužinosiu apie dar vieną evangelistą arba tai, kaip Bowie praleido 1985 vasarą.

Žiemą mane šildo indiškos melodijos. Jos lyg kokie vaistai su ginkmedžiu padeda pajusti, kad ir mano kraujas teka. Nors pastebėjau, kad aš amžinai, norom nenorom, bet manipuliuoju savo kūnu. Kai mane kas slegia, noriu kažką pradėti iš naujo, išgeriu labai daug vandens, kartais net nesuprantu, kaip įmanoma tiek išgerti. Kai noriu kažką nuveikti, aš nebevalgau. Bet šiaip, esu normali. Tikrai.

Kraujas sruvenęs tarp pirštų,

Popieriaus skiautės burnoj,

Visa tai, kad tu pamirštum

Dužo širdis, nors vatoj

Dabar toks įdomus laikas. Atsiribojau nuo žmonių, bendravimas tik kelia šleikštulį (kaip ir maistas bei visa kita). Savaitė apatijos visai kaip nuolatinis mantrų kalbėjimas. Pasivaikščiojimai vienumoje, pokalbiai su savimi.

Turiu ištirti save, kad suprasčiau kitus.

homo homini monstrum

2011-01-09T14:53:00.004+02:00

Koks sunkus rūkas, bet kaip lengva kvėpuoti!

Ak, skaitote iš smalsumo. O aš nieko nepasakau arba pasakau per daug. Taip, aš kartu ir musė, ir voratinklis.

Beprasmybė prieštarauja simboliams. Bet, kartu, simboliai yra beprasmybė.

Ačiū, nereikia manęs girti, žinau, kad puikiai moku savo dvi savaites lukštentas mintis suprastinti iki nesuprantamų aštuonių žodžių.

žaluma.pasakos ir pasakojimai

2011-01-01T17:25:00.005+02:00

Aš labai mėgstu filmus apie fėjas. Ir tai neišaugama. Kaip tik, man atrodo, kad su amžiumi dar labiau vertiname stebuklus. O dar tie garso takeliai... Ak...

Šiandien tokia stebuklinga atmosfera tvyro. Norėčiau turėti ilgą drobinę suknelę ir plaukus iki žemės. Susipinčiau plaukus į kasą ir būčiau tikra pasakų veikėja. Nebereikėtų realybės. Ji galėtų tiesiog dingti.

Įsijauskime į ką nors. Tik kada?

(nuotraukos mano:)

vaizdai

2010-12-30T20:26:00.003+02:00

Įsivaizduok.

Jei rytoj iš tiesų pradės taip beprotiškai snigti. Jei snigs taip, kad vos galėsi kvėpuoti - visur tik snaigės. Jei net žiūrint pro langą, atrodys, kad snaigės krenta tau ant veido. Gulasi storu sluoksniu... Tu užsimerki ir ten tik pilkuma. Ne, tai ne tamsa, tai jau kitas - sniego - pasaulis. Jei milžiniškos snaigės užpustys duris? Jei negalėsi pabėgti iš savo narvo? O jei labai norėsi pasimatyti? Šoksi pro langą, iš antro aukšto? Nes aš šoksiu, į minkštą pusnį, panirsiu ir lauksiu, kol pasigesi. Nebijok, aš neuždusiu. Man užteks atmosferos, kad galėčiau kvėpuoti. Bet jei tu nepasiryši šokti? Jei aš gulėsiu pusny, o tavo kieme siaus pūgos, galiausiai iš visko liks tik sniego dykuma? Puraus, saulei šviečiant - net įvairiaspalvio, sniego. Ir kai pradės griausti naujametiniai fejerverkai, aš išsigąsiu, bet atrodys, kad jau nustojo snigti, rodysis, kad pabudome iš sapno... Praeiviai nusipurtys nuo kailinių sniegą... Ant kelių pasimatys vėžės... Atmerksiu akis ir pasigirs, kad šauki mane vardu, nors ten tik paukščiai, vėl gyvi... Bet staiga vėl prasidės! Lyg sunki antklodė sniegas vėl mus užguls. Storu sluoksniu padengs žemę, žmonės nebežinos, kur dėtis. Bet nesijausime prislėgti, mes vėl būsime nusileidę ant žemės.

O kas, jei iš tiesų taip ir bus?

Nauji metai mūsų gyvenimų nekeičia, nereikia būti naiviems. Sako, nebent gimtadienio dieną galima kažką savyje pakeisti. Nors aš ir tuo abejoju.

Gėdijuosi savęs. To, ką kuriu. Didžiausias sukrėtimas buvo, kai mama perskaitė, ką parašiau. Nesvarbu, kad įsakė man būti rašytoja. Aš noriu tobulėti. Ir, kad tik tada artimieji pamatytų, ką darau. Nežinau ar tai teisinga, bet taip jau yra.

Atsitiktinumai, menki nesusipratimai, ženklai, simboliai - egzistuoja, nors nesinorėtų.

coctail molotov

2010-12-23T12:13:00.002+02:00

Dohertis yra genijus. Nes tik genijus gali sukurti pačią nuostabiausią dainą For Lovers ir, žinodamas, kas būna paskui, išleisti Broken Love Song. O mes ir dainuojame šitas dainas pakaitom. Kai nagai violetiniai - for lovers, kai kraujo spalvos - broken love song. Bet kai įsiklausai... Abi vienodai liūdnos, ar ne?

Aš gimiau per delčią. Reiškia, kad greit pasensiu ir išdalinsiu save visą kitiems. Tu, ko gero, gimei per pilnatį. Reiškia - esi jautrus ir sentimentalus. Na, o, jei netyčia gimei per priešpilnį, tikriausiai esi labai energingas. Sveikinu. Mėnuliu reikia tikėti. Iš vis, nesuprantu žmonių, kurie niekuo netiki. Kas apriboja jūsų egzistenciją? Ko gero žmogus, kuris niekuo netiki, yra didelis egoistas...

Letters from faceless haters
That'd love to
See me swinging in my cell
Oh I never saw a man
who looked like such a wistful eye,
upon the little tent of blue prisoners
call the sky

Ak. Kalėdos. Įpareigoja pusryčiams valgyti raffaello. Žmonės stebėjosi, kodėl mano kalėdiniame sveikinime buvo tiek kartų pakartota 'myliu'. Tą patį sveikinimą išsiunčiau (beveik:) visiems kontaktams. Nes aš myliu tai, kad galiu mylėti. Vien tas jausmas yra vertas labai daug.

Būkime katės.

jau!

2010-12-20T18:35:00.003+02:00

Uostyk mano kvepalus iki pamišimo ir mes išvyksime gyventi į miestą beprotišku pavadinimu, skambančiu kaip koks egzotiško paukščio vardas, tik žymiai rafinuočiau ir su daugiau č raidžių.

Kadangi viskas yra taip smarkiai šaunu ir gražu, tai manau, kad pats laikas kalėdiniam palinkėjimui.

Tai va.

Linkiu, kad išsipyldytų visos jūsų svajonės, išskyrus vieną - pačią gyviausią, ji palaikys jus, kai bus sunku, džiaugsis su jumis, kai jūs būsite laimingiausi. Ta svajonė - lai būna jūsų variklis, tikslas, visad alsuojantis jums į nugarą ir neleidžiantis miegoti. Linkiu, kad, bent akimirkai, visi kvapai aplinkui dingtų, visi garsai nutiltų, linkiu, kad jus aplankytų ta akimirka, kai suprasite, kas esate, kam ir dėl ko jūs ir jie čia, kodėl kartais turite verkti, o kartais negalite išdalinti savo džiaugsmo visiems. Linkiu, kad niekada netektų vėluoti grąžinti knygas į biblioteką, kad iš ryto visad žadintų tas stebuklingas kavos aromatas, o ne triukšmas ir šūksniai. Linkiu, kad pavasarį sniegas per greit neištirptų - kad turėtumėte ko laukti, kad vasarą kartkartėmis pradžiugintų vėsus lėtus, kad rudenį lapų mirtis neatneštų liūdesio ir, galiausiai, kad žiemą džiugintų ne tik pirmos snaigės. Kad piešti veidai neatrodytų mielesni už tikrus, o primesta tiesa nebūtų tikresnė, už širdies balsą.

Tai tiek. Ir nebijokite prisipažinti meilėje begales kartų. Tas žodis nenusivalkioja - kaskart jis vis kitas.:)

God bless coconut oil

2010-12-18T18:15:00.004+02:00

Noriu kur nors išvykti. Nesvarbu kur. Tiesiog noriu naujovių, naujų žmonių, naujų šukuosenų. Norai pildosi! Užrašyti - dvigubai!

Sapnavau Vaildą. Nežinau ar tai tikrai buvo jis, bet kalbėjo jo žodžiais. Ta proga uždegsiu kvepiančią žvakę, ir žiūrėsiu į liepsną, kol pajusiu kažką širdy.

minus

2010-12-17T19:10:00.002+02:00

Šaltis - sidabrinėmis adatomis. Šaltis - nuodingu oru, stingdančiu kūną. Šaltis - burtais užgniaužiantis kvapą. Žiema - suledėjusiais plaukais, užpustytais slenksčiais, vėjo gūsiais į veidą.

Kaip jau sakiau, išpranašauju save visada teisingai. Kitus irgi, bet tik kartais. o šiandien net nebuvo laiko kavai. Todėl gyvybinę energiją naudojau taupymo rėžimu. Bet ir tai, baigėsi.

„Penktadienis, o tave pasiima tėtis?!“ Taigi. Neturiu nei noro, nei jėgų jokioms linksmybėms.

O vaikščiojimas labai gaišina laiką. Palydovai taip pat yra visiškai nereikalingas dalykas.

Vėl pradėjau matyti laikrodžiuose vienodus skaičius ir galvoti norus. Norai visada pildosi, o nelaimės ištinka tada, kai tu jų nebeturi. Kai pagalvoji, norėti irgi yra sunkus darbas. Čia tau ne kojines megzti.

O apie pamestas kepures kartoju visiems. Nes visi taip viską sureikšmina ir dramatizuoja. Bet gi tikrai, būna baisiau, žmonės žiemą kepures pameta... O ką tada be kepurės - visai nebe gyvenimas!

Kaip šypsaisi laimė pati ateina, tikrai.:)

į dang.ų.

2010-12-14T18:45:00.004+02:00

Būsiu vaikščiojantis optimizmas, kol nepavargsiu arba kol neatsibos.

Tiesiog miau miau miau. Gyvenimas geras kažkur tiek:

Arba dar daugiau. Nes radom: „koks ruduo;o žinai, mes esam dvi tokios, kuriom širdy rudens niekad nebus. gali būt rudens savaitė ar rudens nuotaikos, bet širdy,juk mes bohemikės.anė? giliai giliai,o gal ir nelabai,bet esam. bent taip sakom,o jei sakom,tai reiškia - teisybė. mums širdy visad jūra ošia. su audrom ar kokiais potvyniais, jokiais metų laikais. juk mes tik dvi tokios su jūrom. tai vat“

Kosmosas. Kos. mo. sas.

keistuoliai

2010-12-12T12:08:00.001+02:00

Truputuką ištryniau. Ir kas dabar pasakys, kad aš stabilios psichikos? Hahah..

Pranašystė ateinančioms dviem savaitėms. Maitinsiuosi tabletėmis nuo galvos skausmo ir kava. Išleisiu visus pinigus kalėdinėms dovanoms, vis tiek būsiu nepatenkinta ir kelis kartus verksiu, kad patiems brangiausiems nesugebėjau padovanoti ko nors nepaprasto. Ištisas naktis ruošiuosi peržiūroms, bet iš tiesų nieko taip ir nepadarysiu. Sąžinė dėl to suvalgys visus mano sveiko proto likučius. Turėsiu kokį milijoną svarbių ir nelabai pokalbių, ko pasekoje, nesuprasiu, kas yra kas ir ką tik sapnuoju. Visaip tramdysiu tą manyje tūnantį grinčą, nes juk adventas, reikia visiems atleisti, visiems šypsotis, atsiprašinėti, net jei nieko nepadarei, reikia pastebėti liūdinčius ir vargstančius, apkabinti vienišus. Neturėsiu laiko sau. O jei ir turėsiu, jį praleisiu žiūrėdama žirkliarankį, nes gi čia labiausiai kalėdinė istorija iš visų! Žiūrėsiu žirkliarankį vietoj to, kad nusivalyčiau nusigrandžiusį nagų laką arba nueičiau į kirpyklą.

Ir visa tai dėl to, kad esu didelė tinginė ir viską amžinai atidėlioju. Tebūnie tai bausmė. Vuuuh!

O iš tiesų, šypsausi. Nes kalėdos, nes manęs pavydi, nes esu fatališka ir turiu piktų kėslų kiekvienam kampe, nes taip, mano plaukai šviesiausi visoj mokykloj, nes mano trisdešimtmečiai draugai narkomanai mano, kad aš geniali, nes visi mes turime trūkumų, nes taip, egoizmas yra jėga!:))))

\\\

2010-11-08T21:08:00.002+02:00

Nes sniegas visada pradžiugina! Visai nesvarbu, kad beveik neįmanoma ištverti nė minutės lauke ir, kad nuskirdusios lūpos grožio tikrai neprideda. Iš vis, tikrai padeda savęs įtikinimas, kad viskas yra gerai - nes viskas iš tiesų yra gerai!

Her walk was soft and delicate with a thaumaturgical touch
That only a rabbi’s daughter could have

Iš tiesų, tai jau prasidėjo žvakių ir deginto cinamono metų laikas. Oficialiai - šiandien. Visur aplinkui toks tiesiog gluminantis jaukumas. Aštuonios pagalvėlės ant lovos, begalė šiltų megztinių, katinas netikėtai tapęs meiliu, arbata su pipirais. Pirmosios mintys apie kalėdines dovanas - tai niekada nebūna per anksti.

My shabop shalom baby
Won’t you shabop shalom with me
Under the old banana tree

Vaje, kokia aš atmosferos auka. Aš laiminga, kai jauku ir šilta, kai malonios šypsenos ir, kai žinai, kad kažkam irgi malonu, liūdna - kai visur pilka, žvilgsnis atsimuša į veidus kaip į metalą ir, kai visos mano pastangos, kad kiti būtų laimingi lieka nepastebėtos. Žodžiu, mano būsena priklauso ne tiek nuo manęs kiek nuo aplinkinių ir klimato.

All the signals that i’m sendin i’ll keep sending...

Labai juokinga, kai pasakoma "sudarai tobulos moteros įvaizdį". Žinoma, juokas gerai, bet su saiku.

Taaai. Eikime kvepint namų karštu šokoladu ir būkime laimingiausi.

P.S.

2010-11-07T15:38:00.000+02:00

Viskas tikrai nėra taip blogai kaip atrodo - visur yra gerų dalykų.

it should be me

2010-11-07T14:45:00.002+02:00

Šiandien iškovojau svarbią pergalę prieš save. Supratau, iš kur visa mano apatija, fatališkumas, amžinas visko ignoravimas.

Žmogaus - kaip antidepresanto, poveikis yra didžiausias saviapgaulės pavyzdys, po kai kurių tyčinių poelgių. Rimta tema jau išgliaudytai diskusijai, kuomet mano nuomonė įtikinamai paneigiama vienu sakiniu. Woman, back to the reality. Ir. Kadangi miegant visi prioritetai susidėlioja teisinga tvarka, kartais apsimoka iš vis nepabusti. Geriau leistis į netobulybės paieškas. Teorija, kad šlykščiausiuose ir kvailiausiuose dalykuose slepiasi tobulybė, man atrodo įtikinama.

Išvada. Laikui bėgant niekas nesikeičia, savo likimą gali suvokti vos tik pirmą kartą atmerkęs akis. Man tam įžvalgos užteko. Įžvalgos, kurios turiu per daug, ir kuri gyvenimą verčia nuobodybe, o kartais net skaudina.

Įdomus faktas. Būsiu nelaiminga tol, kol būsiu antra. Būsiu antra amžinai. Tai negi kažkas turi prasmę?

Na, esmė tame, kad jau senokai niekuo geru nebetikiu. Tikiu geromis akimirkomis, bet tikrai ne laimingu gyvenimu. "INFP gyvenime dažnai galima pastebėti subtilų tragišką motyvą, tačiau pašaliniai žmonės retai gali tai padaryti."

planas

2010-11-05T21:58:00.002+02:00

Jeigu mirti, tai mirti iš juoko, arba, dėl sudaužytos širdies. Abu dalykai daugiau ar mažiau neįmanomi. Ak, kaip gaila.
Parašyk man tekstą apie stalą ir aš pasakysiu koks tu žmogus. Nes stalas, pats iš savęs, labai įdomus dalykas.. Kaupiasi.
Kamuoja įvairiausi apsėdimai. Prieš tai buvo mėlyna spalva, dabar kuo labiau sintetinė guma. Vaje.
Apsileidimas yra blogiau nei pasileidimas. Faktas.
Migrenos du kartus per savaitę. Grįžta senoji aš. Smagių kelionių į mirgulių ir nutirpusių rankų pasaulį.
Žmonės, kurie prie visų gali pasakyti blogai apie kitą žmogų, būtinai taip pasakys ir apie tave. Iš principo, tai yra visiškas nepatikimumas (nepasitikėjimas), galiausiai, vedantis prie daugelio žmonių ignoravimo ir bendravimo tik su patikimais žmonėmis. Kurių yra maximum 4. Jėga.
Kuo toliau, tuo labiau gražesnė darosi tamsaus kraujo spalva.
Vėl paaštrėję pojūčiai..

○◙○

2010-11-04T16:20:00.002+02:00

Kai pirštai sustingsta nuo šalčio ir netyčia tuo pat metu pataikau žiūrėti nuotraukas iš Afrikos, jausmas būna keistas. Rodos, atiduočiau bet ką, kad šiandien nebūtų reikėję eiti per lietu, su drabužiais, limpančiais prie kūno ir dar apsikrovus trim maišais ir popierium. Dar jeigu ne amžina nuobodybė ir milijonai atidėliojamų darbų..

Turiu kuo pasigirti. Mano nuotaikų kaita tikriausiai yra greičiausia, kokia tik begalėtų būti. Prieš penkiolika minučių grąžiau pirštus, nes liūdna, dabar šypsaus ir džiaugiuos. Kur tai nuves? Į beprotystę arba.. Tik į beprotystę.

O šiaip tai. Greit vasara..:)

užtektų.dviejų.žodžių.

2010-11-03T23:00:00.001+02:00

Gali begalę kartų skaičiuoti iki dešimties, bet, kad nurimtum užtenka tik delno ant peties ir, bent jau iš pažiūros, suprantančio žvilgsnio.
Kažkada teks išmokti aiškiai formuluoti savo problemas. Nes norint įveikti problemą ją reikia suprasti.
Bet vaje. Kartais pasivaidena, kad kažkam galbūt.. Et.
Du žodžiai.
Viskas gerai.

aaanergimirga

2010-11-01T21:54:00.001+02:00

Emocijos. Dar šviežios ir gyvos. Kas akimirką jos keičiasi, dalija savo pavidalus arba slepiasi kitų kūnuose. Siekiai. Supratau kaip sunku yra tiksliai žinoti ko nori ir tuo pačiu abejoti ar įmanoma perlipti visus kalnus, didžiausiąjį - save, ir vis dar būti savimi.
Veidrodis. Rezultatai visuomet atspindi darbus.
Daug ištrintų raidžių atgyja sapnuose.
O gražiausias pavasaris buvo 2000-aisiais.

Vv\/vV\/vvV\/\/vV

2010-10-29T18:49:00.003+03:00

Tikri genijai savo kūrybą slepia word'e, išsaugoję šedevrus aplankuose su nesusijusiais pavadinimais. Tikriems genijams jau antrą dieną migrena ir jie vis painioja raides. Tikrų tikriausi genijai šypsosi, kai groja liūdnos dainos, o dar labiau šypsosi, kai klausosi kaip kiti giriasi. Tikriems genijams tai kaip ir nesvarbu, juk jie mato tik save ir dar porą žmonių, kurie reikalingi išgyvenimui. Tikri genijai mąsto, kad jiems nors ir genijams, skirta būti antriems. Amžinai. Tikriems genijams dažnai atsibosta jų sąmojis ir jie pradeda apsimetinėti naiviais. Jiems sekasi - kartais net pamiršta esantys kitokie. Tikrų genijų svajonės išsipildo ir jie vėl būna nelaimingi. Nors iš tiesų, visi mes esam tikri genijai ir kas iš to, jei didžiausias mūsų šedevras yra piktas žodis, vietoje šypsenos.

Ohoh.

\/ /\ \/ /\ taip ir gyvenam..

2010-10-29T11:39:00.003+03:00

Kartais miegu atmerktomis akimis. Dieną dažniausiai. Vaizdai iš praeities grįžta, truputį išretėję, bet vis dar ryškūs. Rankų šiluma, vanduo tekantis plaukais, įvairiausi kvepalai, jūros sūrumas - nežinau kodėl būtent dabar viską prisimenu. Matyt todėl, nes šiaip gyvenime nieko nevyksta. Viskas sustojo, o jei ir vyksta tai taip lėtai, kad net nepastebiu.

Truputį bijau.

O jūs įdomūs, ganėtinai, skaitote, o net nepasilabinate. Iš kur toks mandagumas..?

watch you sleeping

2010-10-27T14:57:00.004+03:00

Kaip labai aš savim šiandien didžiuojuos. Negaliu apsakyt. Pradėjau tai, ko ilgai norėjau. Raidės vėl pradėjo piltis ir aš net džiaugiuosi rezultatu.

Gal tikrai teisybė apie tuos pavasarius, nes šiandien aš laimingiausia.

2010-10-26T19:17:00.002+03:00

Ir vėl šalta.

Galime dar kartą įsitikinti, kad nuo rudeninių liūdesių negelbsti niekas. Nei saulė, nei žmonės. Ir kaip tik dabar tas metas, prieš liūdnąsias šventes. Vėl prisimenu bėdas. Bėdas ir tas visas ašaras. Vaje, kaip nenoriu, kad tos žaizdos vėl atsivertų.

Plaukai kvepia dūmais, nebeturiu kur slėptis. Toks jausmas, kad, tikrai, nebėra jokios slėptuvės, saugios vietos ar bent žmogaus, už kurio būtų galima slėptis.

Beeet. Iš kitos pusės, viskas keičiasi. Ratas sukasi, čia kaip loterija. Vieną dieną viskas vienaip, kitą - kitaip. Tikiuosi, kad rytojus bus stabilesnis.

It takes a worried man to sing a worried song
He is worried now, but he won't be worried long

agoraphobia

2010-10-25T16:51:00.002+03:00

Būtų įdomu pasislėpti ir pažiūrėti ar kas ieškotų. Išbandysiu tai, greit, manau.

Trūksta konkretumo paskutiniu metu, kai kurių dalykų tikslaus įvardijimo. Nors dažniausiai pavadinimai varžo, bet kartais jie būtini.

Konkretumas, kaip ir rutina, labai vargina, bet labiau vargina be jų gyventi. Tik tiek, kad tokie žmonės kaip mes, niekada nerandame tinkamo balanso, tarp 'taip' ir 'ne'.

Pastebėjau, kad esu gimus klausytis. Sekasi kitiems.

Atsiprašau už moralus, kuriuos šiandien pasakiau, bet tai buvo būtina kaip ir prieš tai buvusių moralizavimų paneigimas.

Cc

2010-10-24T17:58:00.004+03:00

Skaitau istorijas apie svetimas rankas ir mėgstamiausius eilėraščius*. Darau išvadas, kad savo rankas reikia branginti, o eilėraščius vertinti. Kas, kad pirštai kreivi, o eilėraščiai nesirimuoja. Nieko gi nėra tobulo, bent jau kaip visumos. Manau, kad jei suklijuotum į krūvą daug tobulybių, neliktų nei vienos. Dėl to ir nereikia bijoti parodyti savo silpnybes ir klaidas. Klaidos kartais daug žavesnės už šiaip ne taip išspaustą gerąjį variantą.

Šitaip naktim galvoju. Kai pabundu trečią, o užmiegu penktą. Dienom viskas kitaip.

Dienom sėdžiu susisupus tėčio megztiniuose, blizgančiais tušinukais paišau princeses, linguoju, kai dohertis dainuoja į ausį, žiūriu kaip taškosi balos.

Oi, koks mielas egoizmas kartais.

*dabar taip tyčia būkime lapės

žaiskime voliokimės pievoje

sukimės ratu gaudydami

savo uodegas ar šešėlį

balto pūkuoto debesio

taip tyčia įsimylėkime susipykime

ir vėl susitaikykim

pasitrink man į petį

auksinė papurusi vėliava už žaliojo kauburio

ją išvydę saulės kariai sužvangina skydais

taip tyčia nieko nebuvo

neprisimenu rudens

pūstaakių balandžių

pakreipusių galvas

mėnulio pjautuvo

taip tyčia nieko nebus jau daugiau

tik baltų debesų šešėliai glostantys žolę

auksinė papurusi vėliava saulės karių

legionai už žaliojo kauburio

aš pasislepiu nuo tavęs ir taip tyčia manęs nėra

tu mane surandi ir taip tyčia abudu gyvenam

G.Grajauskas "Taip tyčia"

ooh

2010-10-23T20:18:00.002+03:00

Uoj. Dievinu šitokius vakarus, kikenimus, besišaipant iš laimingesnių už save, bandymus išsiaiškint visas neverbalinio bendravimo gudrybes, galiausiai supratimą, kad kuo daugiau juokaujame tuo mums visa tai svarbiau. Stovim ant kalno ir įsivaizduojam, kad žiūrim į jūrą, kai saulė leidžiasi, galvojam norus jai nusileidus. Smagusmagu.

Jei ir toliau taip linksmai gyvensime, galėsime skelbtis esančios laimingiausiomis. Nesvarbu, kad kažko ir trūksta, bet juk mokam ir taip gyventi. Tai vat, myliu, kai viskas šitaip gerai. Neliūdim.

ga

2010-10-23T16:23:00.001+03:00

Sudėtinga.

dutaškai..

2010-10-21T16:20:00.002+03:00

Labai geras dalykas yra sapnuoti pasakiškas būtybes. Liūtus ir vienaragius. Pabusti nuo lietaus barbenimo ir paskui dar ilgai neužmigti. Klausytis. Tikrai klausytis, o ne tik girdėti. Visi mes girdime, bet įdomu ar kas iš tiesų klausosi. Ar bent bando klausytis. Ir suprasti.

Tokiom naktimis, iš tiesų, labai norisi su kuo nors pasikalbėti, bet gera sėdėti ir žinoti, kad žmonės, su kuriais norėtum pasidalinti visu jausmu, nieko negalvoja, sapnuoja arba tiesiog miega. Galbūt jie irgi pabudo, galbūt jiems nemiga, bet mūsų pašto balandžiai gi tiek daug nežino.

Norai.

Kitą savaitę noriu padaryti daug žygdarbių. Daug šypsotis. Noriu sušlapint pirštus jūroj, noriu daug gražių akimirkų. Kai nori, viskas įmanoma.

proverksmiu

2010-10-20T18:22:00.002+03:00

Kažkas šitaip liūdnai man zyzia į ausį. Rankas nuo šalčio skauda. Akys plačiai nebeatsimerkia. Ir svarbiausia, kad nieko blogo nenutiko. Manau, kad tiesiog pripratau būti laiminga. Žinau, tai neįmanoma, bet kitais žodžiais šią būseną sunku paaiškinti.

Gražu matyti kaip geriausi draugai įsimylėję. Smagu, kai tie geriausi draugai užsimena, kad gerai, jog tą kartą pasakiau ne. Malonu pavydėti ne žmogaus, o jam pasisekusio dalyko. Įdomu, tik dabar suprasti, kad tie geriausi draugai kiekvieną žodį parenka tokį prasmingą. Kad visos jų užuominos vis kažką reiškia.

Kad prisiminčiau. Tai šiandien girdėjau daug malonių dalykų. Egoistiška. Bet kartais reikia.

Sako, kad etiketas neleidžia savintis žmogaus, net žodžiais. Bet kaip būtu malonu. Ką pasisavinti.

Labas.

2010-10-19T18:31:00.000+03:00

Antras kartas nemeluoja. Dabar tai tikrai gyvensiu čia. Ir ilgai.